Description: Užtepk dar sluoksnį grimo ant savo purvino veido, Aš pavargau stebėti tuos, kurie seniai save apleido, Kai masės verkia, o vienetai ryja, Tai kur ta riba tarp šūdo ir tikrų vertybių? Teliko ekrane ašaras koduoja reklamos, Kai savus vaikus žudo jų pačių mamos, O damos, jau nebe tos, ne vestalės, Kai ant kas antro kampo stovi leisgyvės kalės. Vaizdai tai tie patys, tai kinta, vėl kinta, Tie, kurie kilo vakar, šiandien ant žemės krinta, Krinta kaip snaigės, kaip lietus iš giedro dangaus, Gyvena rytojum ir tikis, jog neapsigaus. O kas dėl to kaltas? Ar kalta prigimtis? Jog pamirštam visa tai, ką kiti saugo naktimis, Bemiegėmis, paslapčiomis... Prarasti keliai, prarastos svajonės, Pardavinėti svetimus ar savo brolius, Tai tapo įpročiu, kai valdo melas, Parduoti kitą, kad galėtum pasilikt ant žemės. (x2) Nesuprantu kur visa tai pradingo ir kas atvėrė žaizdas, Kai vis dažniau pamirštame save ir stebim svetimas klaidas, Su panieka, pagieža ir pykčiu, Ir aš ten buvau, bet daugiau nebegrįšiu. Aprasoję langai ir durys vedančios iš niekur į nieką, Tiek variantų, pasirinkti galim tik vieną, Tarp pigių kalbų ir brangių žodžių, Tarp tyro vandens ir užteršto suodžiais. Kiek kainuoja tavo pyktis ir kiek laimė? Kai kito nelaimė tampa tavo palaima, Į tai, kas buvo brangu, dabar pro pirštus, Šiltus jausmus kažkas įkalino tyliai. Nepažįstamom tapo šventyklos, Užkampiais pilkais Dievo namai, kažkas verkia bažnyčioj, Tai tik aimanos tylios šaltais vakarais, Kur dingo tie, kurie dar vakar ...