Description: Vėjas atnešė man pasaką Apie akis tavas, Apie šiltumą rankų, Nors už lango balta, neatrodo šalta Kūnas jaučia kvėpuoja sienos Kai jis apie tave galvoja Ne filme, ne, tikrovėj mes gyvenam Kraujas tikras teka venom, Ir žodžiai juk tikri, jis žino Juk ji jau netiki tom pasakom, Su pabaiga laiminga Kas gali pasakyt ar tai prasminga? Kai sminga žvilgsnis kažkur į tolį, Kodėl į tolį? Kai pagalvoji, toliau ir nesinori Kiek žodžių, kiek minčių jau paleistų į orą Kiek valandų ir kiek minučių Mintims apie tave padovanota Ir kartais rodos, naktis į dieną virsta Jis niršta nesuprasdamas, Kad dar gyvenimas, išties, ir tos gražios melodijos, ir žodžių nepakanka Supranta viską jis, supranta ji, Bet ir toliau gyvena mintimis kartu... Kiekvieną dieną, kalbėdami su vėju, Jie pasaką ta pačią seka O laikas bėga, upėm teka Atimdami metus negailestingai Jis rūpestingai perskaito Jau apdulkėjusius lapus žodžius... Žodžius,.. kurie skirti... Atrodo tiek nedaug gyvenimas norėjo, Skambučio vieno gal dviejų reikėjo Sėdėjo jis linguodamas senoj kėdėj Jo akyse kaip ir tada kai buvo jaunas Žibėjo ašaros galvojant apie ją Tą naktį tylią jis vėliai klausės vėjo Dabar jau netikėjo pasakom Jis pasikliovė tik nakties tyla Kažkur liepsnoja liepsnos Taip. Tai jo vidus jau nevilties pagautas Jis žino, kad tai jau paskutinis raundas Kovos tarp realybės ir minčių Kovos jūsų gyvenimų... Tik cigaretės dūmas, ir kavos puodelis Seną širdį apramina, Keldamas pavargusias akis, jis giliai atsidūsta, Nuotrauka ant ...